Žiūrint ne iš viršaus

Egzistuoja
liaudiška patarlė, jog žmogus yra savo likimo kalvis. Ir iš tiesų, kiekvienas
kasdieną turime priimti įvairius sprendimus, kurie nulemia mūsų gyvenimą ir jo
gerovę. Iškyla klausimas: kas nulemia šiuos kasdienius pasirinkimus? Ar
sprendžiant įvairius klausimus suveikia intuicija, ar likimas kalamas gebėjimu
aiškiai ir greitai mąstyti, o gal tai tiesiog charakterio savybės viską nulemia?

            Dideli gyvenimo sprendimai
reikalauja daug ryžto ir valios, kurių dauguma stokoja, tad ne kiekvienas
sugebėtų būti didžiu vadovu ar lyderiu. Išnagrinėjus didžiųjų istorinių
asmenybių charakterius galima pastebėti daug tarpusavio panašumų, būdingų
lyderiams, suvienijusiems ištisas tautas ir žmonių grupes. Napoleonas
Bonapartas, Aleksandras Makedonietis, Čingischanas buvo lyderiai, sukūrę
milžiniškas imperijas ir pasiekę didžiausios šlovės. Šiuos valdovus vienija tik
vienas dalykas: jų asmeninės savybės. Didieji savo tautų vedliai nestokojo
ryžto, atkaklumo, sąžinę laikė antraeiliu dalyku, siekė tikslų bet kokia kaina.
Tik stiprus charakteris leido jiems pasiekti didžiųjų aukštumų ir visi trys
valdovai įrašyti į metraščius didžiosiomis raidėmis. Pasaulio istorija, pasak
Cicerono - mūsų visų mokytoja, gali patvirtinti, kad žmogaus charakteris gali
padėti pasiekti pačių įsimintiniausių bei reikšmingiausių pasiekimų.

            Ir paprastų žmonių gyvenime
charakteris tampa pranašumu arba silpnybe. Šiuos aspektus galime pastebėti
atkreipę dėmesį į daugumą grožinės literatūros kūrinių personažų. Vinco
Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris
aplinkybių priverstas mokėsi kunigų seminarijoje ir jam buvo numatytas dvasininko
likimas, bet vedinas savo tikrojo pašaukimo jis iškeitė šventiko kelią į poeto
duoną. Šis pavyzdys gali tik patvirtinti nuostatą, kad savo kelią žmogus pasirenka
pagal savo charakterį, kelią tinkamą jam pačiam, o ne paskirtą kitų valia. Taip
pat būtų galima paminėti, jog J.D.Selindžerio romane „Rugiuose prie bedugnės“
iš pat pradžių labai aiškiai parodomas pagrindinio veikėjo charakteris ir tik
tada vyksta veiksmas, kur herojus imasi labai netikėtų ir ryžtingų veiksmų.
Tokiu būdu autorius akcentuoja, kad charakteris yra esminis aspektas renkantis
tarp kelių problemos sprendinių. Grožinė literatūra, kuri visad atspindėdavo
visus pagrindinius visuomenės reiškinius ir psichologinius aspektus, parodo
mums, kad charakteris yra vienas esminių aspektų besirenkant gyvenimo kelią ir
savo rytojų.

            Žinoma, yra ir situacijų, kai
žmogaus charakteris neturi reikšmės sprendžiant gyvenimo problemas. Žmonės,
prispirti skurdo, pamiršta išdidumą ir eina valkatauti ar užsiima nelabai
garbingomis specialybėmis. Teko matyti filmą, besiremiantį tikrais faktais,
„Matrioškos“, kuriame pavaizduota lietuvaičių merginų sunkumai ir negandos
išvažiavus užsidirbti į užsienį. Pavaizduotos nelaimėlės charakterio savybėmis
nenusileido daugumai kitų tvirtų žmonių, bet priverstos aplinkybių turėdavo
žemintis, parsiduoti. Taip pat vienoje iš J.D.Selindžerio apysakų „Bananžuvės“
pagrindinio veikėjo charakteris buvo pateikiamas labai teigiamai. Buvo
suformuotas linksmo, stipraus, nuoširdaus ir gero žmogaus įvaizdis, bet
istorijos gale jis netikėtai nusišauna. Galime padaryti išvadą, kad ne visada
charakteris nulemia mūsų likimą, o tai atlikti gali įvairios negandos ar
gyvenimo sukrėtimai.

            Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad
žmogaus likimą nulemia jo charakteris. Nors ir kartais įvairios
nekontroliuojamos nesėkmės gali palenkti individo gyvenimą visai kita linkme,
bet vis tiek asmeninės savybės yra lemiamas faktorius sprendžiant įvairias
problemas. Beje, ir santykiai su aplinkiniais turi labai didelę reikšmę kuriant
savo gyvenimo gerovę, o charakteris ir nulemia asmens aplinkos pobūdį ar draugų
ratą. Tad tiek įgimtos, tiek išauklėjamos asmeninės savybės tampa kiekvieno
likimo kalviu.

    Turbūt kiekvienas
žmogus savo gyvenime retkarčiais susimąsto apie kitų nuomonę savo atžvilgiu.
Vieniems tai svarbu dėl savo darbo specifikos, kitų charakteris skatina kreipti
į tai didelį dėmesį, dar kiti apie tai susimąsto labai retai. Kaip ir visais
laikais, šiandien apranga, manieros, transporto priemonės ir kiti panašūs
dalykai formuoja žmogaus įvaizdį. Deja, šiuolaikinis jaunimas ypatingai
susirūpinęs šiais klausimais ir iš tiesų dažnai skiria tam per daug pastangų ir
laiko.

            Įvaizdžio sureikšminimo tendencijos
jaučiamos jau nuo pat seniausių laikų. Žmonėms išsiskirsčius į skirtingas
socialinius sluoksnius ar luomus, aukštesniųjų kastų atstovai mėgdavo savo
statusą akcentuoti ir parodyti. Tai ypač pastebima naujųjų laikų epochos
pradžioje, kada kilmingieji išleisdavo nežmoniškus pinigus rūbams, karietoms ar
papuoštiems šarvas, kuomet vargingesnieji mirdavo iš bado. Labai išryškėjo, kad
žmogus turintis privilegijų ar geresnę turtinę padėtį, kaip mat stengdavosi tai
pavaizduoti, bet kaip sako liaudis – sotus alkano neužjaučia. Šios realijos ir
psichologiniai aspektai jaučiami ir šiandieniame pasaulyje, kuriame žmonės,
turintys šiek tiek daugiau pranašumų, stengiasi juos akcentuoti ir taip kurti
savo „aukštesnį ir geresnį“ įvaizdį.

            Lietuvoje įvaizdžio formavimo
karštligė vis labiau juntama, o šį reiškinį nulėmė staigus ekonominis šuolis.
Nacionalinio televizijos kanalo laidoje „Pinigų karta“ teko matyti šios
tendencijos analizę. Lietuva, kuri netikėtai perėjo prie rinkos ekonomikos,
pradėjo vytis žymiai turtingesnes vakarų šalis. Atsirado veiklesnių,
apsukresnių ir greitesnių žmonių, kurie pasinaudoję galimybėmis greitai
pralobo. Atsiradus pinigų, bet dar neturint daug proto ir brandos, šie žmonės
ėmė juos švaistyti savo įvaizdžio formavimui. Jų vaikai, augę tokioje aplinkoje
ir aprūpinti dideliais finansiniais ištekliais, irgi susirūpino savo įvaizdžiu
ir taip gimė vadinamasis „auksinis jaunimas“. Gražios sportinės mašinos,
brangūs dizainerių rūbai tapo didesnėmis vertybėmis, nei geri charakterio
bruožai ar nuoširdumas. Lietuvoje, kur staiga praturtėjo nemažai žmonių, sunku
išvengti tokios mąstysenos, nes jau nuo seno žmonės nori parodyti aplinkiniams,
kad yra pranašesni už kitus.

            Ypač jaunimas mėgsta akcentuoti savo įvaizdį ir juo labai rūpinasi.
Dar Zigmundas Froidas, vienas žymiausių pasaulio psichologų, yra teigęs, kad
paauglio protas mąsto visiškai kitaip negu suaugusiojo. Dėmesio įvaizdžiui
atžvilgiu ne išimtis. Daugybė tyrimų įrodė, kad jaunimas ypač jautriai reaguoja
į bendraamžių kritika, jų pastabas, taigi stengiasi neatsilikti nuo mados
tendencijų ir taip išvengti savo draugų pasmerkimo. Perka kiek galima
brangesnius daiktus, su intencija pasirodyti turtingesniu, nori turėti viską ką
turi jo draugai ir panašiai. Iš to dažnai iškyla dideli konfliktai su globėjais,
nes ne kiekvienos šeimos biudžetas gali pakelti jaunuolio užgaidas formuojant savo
įvaizdį. Ši tendencija šiandien ypač aktuali, nes didėjant vaikų teisėms ir
gerėjant ekonominei padėčiai jie reikalauja daugiau, stengiasi įvykdyti vis
didesnes savo užgaidas, o viena iš jų yra nepriekaištingas įvaizdis bei populiarumas.
Jauni žmonės žiūri į dėl to iškylančias problemas pro pirštus, kol šioms
brangioms detalėms, formuojančioms jų įvaizdį, išleidžiami tėvų rankomis
uždirbti pinigus.

            Laikas bėga, bet žmonės nesikeičia.
Keičiasi tik tam tikrų grupių tarpusavio santykis ir būdai pabrėžti jų
skirtumus. Žmonės, kaip ir visais laikais, nori parodyti savo pranašumus, jais
didžiuotis ir taip kurti savo įvaizdį. Ypač šis jausmas stiprėja jauniems
žmonėms, kuriems vis daugiau ir vis greičiau atsiranda galimybių realizuoti
savo užgaidas. Kol žmonės nepasikeis ir brangi mašina bus svarbiau už moralines
vertybes, tol įvaizdžio sureikšminimo neišvengsim,
o to, greičiausiai, nebus niekada.