BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Charakteris lemia žmogaus likimą?

Egzistuoja
liaudiška patarlė, jog žmogus yra savo likimo kalvis. Ir iš tiesų, kiekvienas
kasdieną turime priimti įvairius sprendimus, kurie nulemia mūsų gyvenimą ir jo
gerovę. Iškyla klausimas: kas nulemia šiuos kasdienius pasirinkimus? Ar
sprendžiant įvairius klausimus suveikia intuicija, ar likimas kalamas gebėjimu
aiškiai ir greitai mąstyti, o gal tai tiesiog charakterio savybės viską nulemia?

            Dideli gyvenimo sprendimai
reikalauja daug ryžto ir valios, kurių dauguma stokoja, tad ne kiekvienas
sugebėtų būti didžiu vadovu ar lyderiu. Išnagrinėjus didžiųjų istorinių
asmenybių charakterius galima pastebėti daug tarpusavio panašumų, būdingų
lyderiams, suvienijusiems ištisas tautas ir žmonių grupes. Napoleonas
Bonapartas, Aleksandras Makedonietis, Čingischanas buvo lyderiai, sukūrę
milžiniškas imperijas ir pasiekę didžiausios šlovės. Šiuos valdovus vienija tik
vienas dalykas: jų asmeninės savybės. Didieji savo tautų vedliai nestokojo
ryžto, atkaklumo, sąžinę laikė antraeiliu dalyku, siekė tikslų bet kokia kaina.
Tik stiprus charakteris leido jiems pasiekti didžiųjų aukštumų ir visi trys
valdovai įrašyti į metraščius didžiosiomis raidėmis. Pasaulio istorija, pasak
Cicerono - mūsų visų mokytoja, gali patvirtinti, kad žmogaus charakteris gali
padėti pasiekti pačių įsimintiniausių bei reikšmingiausių pasiekimų.

            Ir paprastų žmonių gyvenime
charakteris tampa pranašumu arba silpnybe. Šiuos aspektus galime pastebėti
atkreipę dėmesį į daugumą grožinės literatūros kūrinių personažų. Vinco
Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris
aplinkybių priverstas mokėsi kunigų seminarijoje ir jam buvo numatytas dvasininko
likimas, bet vedinas savo tikrojo pašaukimo jis iškeitė šventiko kelią į poeto
duoną. Šis pavyzdys gali tik patvirtinti nuostatą, kad savo kelią žmogus pasirenka
pagal savo charakterį, kelią tinkamą jam pačiam, o ne paskirtą kitų valia. Taip
pat būtų galima paminėti, jog J.D.Selindžerio romane „Rugiuose prie bedugnės“
iš pat pradžių labai aiškiai parodomas pagrindinio veikėjo charakteris ir tik
tada vyksta veiksmas, kur herojus imasi labai netikėtų ir ryžtingų veiksmų.
Tokiu būdu autorius akcentuoja, kad charakteris yra esminis aspektas renkantis
tarp kelių problemos sprendinių. Grožinė literatūra, kuri visad atspindėdavo
visus pagrindinius visuomenės reiškinius ir psichologinius aspektus, parodo
mums, kad charakteris yra vienas esminių aspektų besirenkant gyvenimo kelią ir
savo rytojų.

            Žinoma, yra ir situacijų, kai
žmogaus charakteris neturi reikšmės sprendžiant gyvenimo problemas. Žmonės,
prispirti skurdo, pamiršta išdidumą ir eina valkatauti ar užsiima nelabai
garbingomis specialybėmis. Teko matyti filmą, besiremiantį tikrais faktais,
„Matrioškos“, kuriame pavaizduota lietuvaičių merginų sunkumai ir negandos
išvažiavus užsidirbti į užsienį. Pavaizduotos nelaimėlės charakterio savybėmis
nenusileido daugumai kitų tvirtų žmonių, bet priverstos aplinkybių turėdavo
žemintis, parsiduoti. Taip pat vienoje iš J.D.Selindžerio apysakų „Bananžuvės“
pagrindinio veikėjo charakteris buvo pateikiamas labai teigiamai. Buvo
suformuotas linksmo, stipraus, nuoširdaus ir gero žmogaus įvaizdis, bet
istorijos gale jis netikėtai nusišauna. Galime padaryti išvadą, kad ne visada
charakteris nulemia mūsų likimą, o tai atlikti gali įvairios negandos ar
gyvenimo sukrėtimai.

            Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad
žmogaus likimą nulemia jo charakteris. Nors ir kartais įvairios
nekontroliuojamos nesėkmės gali palenkti individo gyvenimą visai kita linkme,
bet vis tiek asmeninės savybės yra lemiamas faktorius sprendžiant įvairias
problemas. Beje, ir santykiai su aplinkiniais turi labai didelę reikšmę kuriant
savo gyvenimo gerovę, o charakteris ir nulemia asmens aplinkos pobūdį ar draugų
ratą. Tad tiek įgimtos, tiek išauklėjamos asmeninės savybės tampa kiekvieno
likimo kalviu.

Rodyk draugams

Kiek svarbus šiuolaikiniam jaunimui įvaizdis?

    Turbūt kiekvienas
žmogus savo gyvenime retkarčiais susimąsto apie kitų nuomonę savo atžvilgiu.
Vieniems tai svarbu dėl savo darbo specifikos, kitų charakteris skatina kreipti
į tai didelį dėmesį, dar kiti apie tai susimąsto labai retai. Kaip ir visais
laikais, šiandien apranga, manieros, transporto priemonės ir kiti panašūs
dalykai formuoja žmogaus įvaizdį. Deja, šiuolaikinis jaunimas ypatingai
susirūpinęs šiais klausimais ir iš tiesų dažnai skiria tam per daug pastangų ir
laiko.

            Įvaizdžio sureikšminimo tendencijos
jaučiamos jau nuo pat seniausių laikų. Žmonėms išsiskirsčius į skirtingas
socialinius sluoksnius ar luomus, aukštesniųjų kastų atstovai mėgdavo savo
statusą akcentuoti ir parodyti. Tai ypač pastebima naujųjų laikų epochos
pradžioje, kada kilmingieji išleisdavo nežmoniškus pinigus rūbams, karietoms ar
papuoštiems šarvas, kuomet vargingesnieji mirdavo iš bado. Labai išryškėjo, kad
žmogus turintis privilegijų ar geresnę turtinę padėtį, kaip mat stengdavosi tai
pavaizduoti, bet kaip sako liaudis – sotus alkano neužjaučia. Šios realijos ir
psichologiniai aspektai jaučiami ir šiandieniame pasaulyje, kuriame žmonės,
turintys šiek tiek daugiau pranašumų, stengiasi juos akcentuoti ir taip kurti
savo „aukštesnį ir geresnį“ įvaizdį.

            Lietuvoje įvaizdžio formavimo
karštligė vis labiau juntama, o šį reiškinį nulėmė staigus ekonominis šuolis.
Nacionalinio televizijos kanalo laidoje „Pinigų karta“ teko matyti šios
tendencijos analizę. Lietuva, kuri netikėtai perėjo prie rinkos ekonomikos,
pradėjo vytis žymiai turtingesnes vakarų šalis. Atsirado veiklesnių,
apsukresnių ir greitesnių žmonių, kurie pasinaudoję galimybėmis greitai
pralobo. Atsiradus pinigų, bet dar neturint daug proto ir brandos, šie žmonės
ėmė juos švaistyti savo įvaizdžio formavimui. Jų vaikai, augę tokioje aplinkoje
ir aprūpinti dideliais finansiniais ištekliais, irgi susirūpino savo įvaizdžiu
ir taip gimė vadinamasis „auksinis jaunimas“. Gražios sportinės mašinos,
brangūs dizainerių rūbai tapo didesnėmis vertybėmis, nei geri charakterio
bruožai ar nuoširdumas. Lietuvoje, kur staiga praturtėjo nemažai žmonių, sunku
išvengti tokios mąstysenos, nes jau nuo seno žmonės nori parodyti aplinkiniams,
kad yra pranašesni už kitus.

            Ypač jaunimas mėgsta akcentuoti savo įvaizdį ir juo labai rūpinasi.
Dar Zigmundas Froidas, vienas žymiausių pasaulio psichologų, yra teigęs, kad
paauglio protas mąsto visiškai kitaip negu suaugusiojo. Dėmesio įvaizdžiui
atžvilgiu ne išimtis. Daugybė tyrimų įrodė, kad jaunimas ypač jautriai reaguoja
į bendraamžių kritika, jų pastabas, taigi stengiasi neatsilikti nuo mados
tendencijų ir taip išvengti savo draugų pasmerkimo. Perka kiek galima
brangesnius daiktus, su intencija pasirodyti turtingesniu, nori turėti viską ką
turi jo draugai ir panašiai. Iš to dažnai iškyla dideli konfliktai su globėjais,
nes ne kiekvienos šeimos biudžetas gali pakelti jaunuolio užgaidas formuojant savo
įvaizdį. Ši tendencija šiandien ypač aktuali, nes didėjant vaikų teisėms ir
gerėjant ekonominei padėčiai jie reikalauja daugiau, stengiasi įvykdyti vis
didesnes savo užgaidas, o viena iš jų yra nepriekaištingas įvaizdis bei populiarumas.
Jauni žmonės žiūri į dėl to iškylančias problemas pro pirštus, kol šioms
brangioms detalėms, formuojančioms jų įvaizdį, išleidžiami tėvų rankomis
uždirbti pinigus.

            Laikas bėga, bet žmonės nesikeičia.
Keičiasi tik tam tikrų grupių tarpusavio santykis ir būdai pabrėžti jų
skirtumus. Žmonės, kaip ir visais laikais, nori parodyti savo pranašumus, jais
didžiuotis ir taip kurti savo įvaizdį. Ypač šis jausmas stiprėja jauniems
žmonėms, kuriems vis daugiau ir vis greičiau atsiranda galimybių realizuoti
savo užgaidas. Kol žmonės nepasikeis ir brangi mašina bus svarbiau už moralines
vertybes, tol įvaizdžio sureikšminimo neišvengsim,
o to, greičiausiai, nebus niekada.

Rodyk draugams

Rusija imasi jėgos?

Gruzija apkaltino Rusijos karines oro pajėgas numušus jų radijo bangomis valdomą žvalgybinį lėktuvą, kuris buvo Gruzijos teritorijoje. Na, patį faktą galite pamatyti šiame video.

Kas bus toliau?

Rodyk draugams

Senbūviai mat | Rasizmas JAV

Nesusilaikiau neįdėjęs. :)

Rodyk draugams

“darom2008.lt” - konservai valo Lietuvą

Trumpai drūtai čia parašysiu:

http://www.darom2008.lt/prisijunk.php
(esmė, kad pasekoje estų kažkas pradėjo organizuoti miškų ir nelegalių šiukšlynėlių valymo akciją)

Perskaičius viską, iškilo pirmas klausimas: kas organizuoja?
Nuėjus į kontaktų skyrelį pamačiau, kad viską kuruoja Ugnė Naujokaitytė.
Pasinaudojau visagaliu google ir:

http://sc.bns.lt/?item=51102&id=3&subid=44

Tėvynės sąjungos atstovė ryšiams su visuomene.

Understood.

Sveikintina, gražu ir perspektyvu, bet.. Tinklapis neišsamus, informacijos mažai. Kada pats veiksmas vyksta taip ir nesupratau. Apie pačią akciją informacija sklando gan silpnai. Na, Ugne, dašlifuot tokius darbus reikia geriau, bet iniciatyva sveikintina. Beje, kiek suprantu ir laiko nedaug pasiruošimui turėjot.

Tad, good luck. Jei galėsiu - atvyksiu ir padėsiu. Įdomu kaip nusiseks.

Rodyk draugams

Susvetimėjimas šiuolaikinėje visuomenėje

Žmogaus
mąstysena ir aplinkos suvokimas susideda iš dviejų esminių dalių: savo ir kitų
vertinimas. Šie du elementai lyginami tarpusavyje ir taip sudaromas asmenybės
požiūris į save aplinkos kontekste, kurį nulemia daugybė veiksnių. Labai retai
žmonės supranta save teisingai, o suprasdami ne taip, jie gali įvertinti save
kaip atsiskyrusius nuo aplinkinio sociumo. Tokiu būdu žmogus atitolsta ir
susvetimėja su visa visuomene, o šiais laikais tai vis dažniau pasitaiko ir
sukelia daugybę problemų.

Egzistencialistų
literatūroje jau seniai akcentuojamas žmogaus atsiskyrimas nuo visuomenės ar
jai įprastų vertybių. Kamiu romano „Svetimas“ veikėjas Merso įkūnija pavyzdį,
kad žmogus, skirtingai vertinęs daugumą mums įprastų dalykų ir normų, tampa
nesuprastu. Taip ir šiuolaikinėje visuomenėje daugybė žmonių lieka atskirtais
nuo visos grupės. Dar vienas pavyzdys, tai herojus iš Selindžerio knygos
„Rugiuose prie bedugnės“. Joje aiškiai pavaizduota atotrūkis ir susvetimėjimas
būdingas paaugliškam mąstymui. Įgimto maištavimo nulemtas požiūris į save ir
kitus tampa toks kontraversiškas, kad dažnas iš tokių atsiskyrelių suabejoja
gyvenimo prasme, nebesuvokia egzistencijos esmės. XX amžiuje ši tema buvo
pradėta nagrinėti vis dažniau ir atsispindi daugybėje grožinės literatūros
kūrinių.

Susvetimėjimą
tarp žmonių neigiamai veikia ir iki XXI amžiaus neegzistavusi problema -
naujosios komunikacijos technologijos. Žmonės gyvai bendrauja vis rečiau, o
dažniausiai pasitelkia kompiuterį ar mobilųjį telefoną. Mažėja gyvo, akis į akį
bendravimo, o taip žmonės vienas kitą sunkiau supranta ir jaučia, tad ir
nutolsta vienas nuo kito. Ši vertybė tampa antraeile dėl dabartinės laiko
stokos. Visi skuba, visi lekia ir nespėja, tad stengiasi bendravimą kiek galima
sutrumpinti bei supaprastinti. Įvairūs inteligentai, kaip antai L.Donskis ar
D.Kajokas, stengiasi plėtoti šią temą visuomenėje, kad susvetimėjimas
tarpusavyje dar labiau neįsišaknytų, bet materialėjanti visuomenė vis dažniau
didesne vertybe pasirenka pinigus ir laiką. Žmonės nuvertindami kitų žmonių
svarbą jiems patiems ir toliau didins atotrūkį šiuolaikinėje visuomenėje, o taip
žmonės tik tols vienas nuo kito.

            Žmonių materialėjimas taip pat turi didžiulę įtaką žmonių
skirtumų ir atotrūkių atsiradimui. Tomas Metzingeris, žinomas vakarų filosofas,
yra publikavęs daugybę darbų šia tema. Jo teigimu, pagrindinis akcentas
susvetimėjant nūdienoje yra godumas, vartotojiškumas ir kitos materialistinių
vertybių išdavos. Ir Lietuvoje galime išgirsti kaip brolis nušovė savo tikrą
brolį dėl pinigų ar žemės sklypo. Tai tik pavyzdys, bet panašūs dalykai vyksta
didesniu ar mažesniu mastu visame pasaulyje kiekvieną dieną. Galima teigti, kad
tai teyra susvetimėjimas tarpusavyje, susvetimėjimas su visa visuomene
aplinkui. Dažnai žmonės pamiršta kas jiems yra brangiau ir dėl grašio kišenėje
padaro nežmoniškų dalykų pamiršdami tiek sąžinę, tiek garbę. Kiek pliusų
beįžvelgtumėme kapitalistinėje santvarkoje, vienas minusas visad iškils –
žmonių sumaterialėjimas ir garbės sudūlėjimas.

            Laikai keičiasi, keičiasi ir žmonės. Bendravimas tarp jų,
moralinės vertybės, žmogiškosios normos. Deja, bet dažnai šie aspektai krypsta
į blogąją pusę. Šiuolaikinė visuomenė vis labiau svetimėja tarpusavyje ir vis
dažniau žmonės laiko save svetimais, kokiu ir Merso laikė save Kamiu romane.
Bet intelektualai ir žmonės nepraradę švaraus mąstymo nenuleidžia rankų.
Stengiasi palaikyti tikrą tarpusavio bendravimą ir bendrumą tarp žmonių.
Telieka prisidėti prie jų ir nesusvetimėti šiuolaikinėje visuomenėje.

Rodyk draugams

Ar efektyvi socialinė politika Lietuvoje?

Socialinė politika
visada tampa viena iš aktualiausių temų nagrinėjant valdžios atstovų darbą ir jų
krytį. Taip pat ir visos politinės doktrinos turi iš esmės skirtingą požiūrį į
socialinę politiką valstybėje. Pagal šias socialines reformas ir kryptis partijos
ir yra skirstomos į dešinįjį ar kairįjį flangą. Juk tai nulemia kiekvieno
piliečio piniginės turinį ir valstybės ekonomikos raidą bei lygį. Tad reikėtų
pasvarstyti ar socialinė politika Lietuvoje vykdoma efektyviai ir ar ji gali patenkinti
kiekvieno mūsų valstybės gyventojo lūkesčius? 
 

Šiuo metu Lietuvoje
pozicinę valdžią sudaro kairiųjų partijų koalicija. Jos pagrindinė sudedamoji
dalis yra socialdemokratų partija. Socialdemokratijos doktrina, sukurta Beršteino
XIX a. pabaigoje, yra kairiųjų pažiūrų, t.y. siekianti socialinės lygybės. Bet
dabar Lietuvos valdžios vykdoma socialinė politika toli gražu nesiekia šių
tikslų. Skaitant politikos apžvalgas ir panagrinėjus valstybinį biudžetą galima
suabejoti kieno interesams dirba šios partijos. Sprendimai vis dažniau priimami
didžiųjų verslo subjektų naudai, o ne paprastų žmonių. Dauguma partijų
Lietuvoje pabėga nuo savo įsipareigojimų juos renkančiai tautai ir vykdo savo
nešvarius darbus arba atstovaudami įtakingųjų interesus, arba vykdo
populistines kampanijas paskutiniai metais prieš rinkimus. Dabartinė Lietuvos
politikų karta dar nesubrendusi ir jos vykdoma socialinė politika neatitinka
nei rinkėjų lūkesčių, nei jų politinių doktrinų.

            Gerų
pavyzdžių galime pamatyti vakarų ir ypač skandinaviškoje Europoje. Švedijoje,
Vokietijoje, Suomijoje jau tradiciškai valdančiosios partijos yra kairiosios –
socialdemokratai, žalieji. Labai aiškiai galime pamatyti kaip šiose šalyse
vykdoma kairiosios pakraipos socialinė politika ir yra vadovaujamasi idėjinėmis
paskatomis. Profsąjungų pageidavimų paisymas, progresinių mokesčių sistema leido
sukurti sąlygas gyventi gerai kiekvienam valstybės piliečiui. Valstybės jau
beveik šimtą metų gyvenančios demokratine santvarka visai kitaip žiūri į
socialinę politiką ir jaučia atsakomybę prieš savo rinkėjus. Jaunoji politikų
karta turėtų mokytis iš vakarų valstybių politikų ir vykdyti tautos valią,
pasirinkti socialinę politiką, kuri atitiktų politinę ideologiją ir žmonių
poreikius.

            Dar
vienas geras pavyzdys yra Prancūzija, kur pasikeitus valdžiai iš
socialdemokratų į dešiniuosius aiškiai pasikeitė visa vykdoma socialinė
politika. Kairiosios jėgos ten turėjo senas tradicijas ir ilgai laikė valstybės
vadžias, bet neseniai buvo išrinkti dešinieji su Nikolia Sarkozi priešakyje ir
visa socialinė politika pakrypo į kitą pusę. Profsąjungos Prancūzijoje jau buvo
pasiekusios savo galios viršūnę – tik valdžiai neišpildžius jų norų jie
imdavosi streikų politikos ir pasiekdavo savo tikslus. Socialinės garantijos ir
valstybiniai atlyginimai buvo pasiekę didžiules aukštumas, deja, kitų sąskaita.
Atėjus Sarkozi į valdžią imtasi ryžtingų reformų ir imta nesitaikstyti su
tokiais reikalavimų siekimų būdais. Taigi labai aiškiai įžvelgiame, kad
pasikeitus valdžios partijoms, radikaliai pasikeičia ir jų politika.

            Lietuvoje
demokratija dar jauna, partijos tik susikūrusios ir idealistų yra labai mažai.
Manyčiau, kad reikia dėti viltis į naująją, jaunąją kartą, kuri turi užaugti
puoselėdama patriotinius ir ideologinius jausmus. Tik nauji politikai, augę
demokratiškoje Lietuvoje gali pakeisti šią betvarkę ir padidinti tautos pasitikėjimą
jausdami atsakomybę prieš ją.

Rodyk draugams

Ar iš tiesų šiandien trūksta tolerancijos?

Tolerancijos
suvokimą vystome nuo pat gimimo, veikiant aplinkai ir artimiesiems. Vėliau,
suvokdami pasaulį plačiau, pamatome dalykų, kurie įtakoja šį pasąmonės reiškinį
iš esmės. Aplinkos reiškiniai ir supančios visuomenės elgesys suformuoja
stereotipus ir mąstymo linkmę, kuri ir sudaro pagrindinius tolerancijos
principus. Suprasti ir toleruoti kitokios spalvos, kitokio tikėjimo, kitos
seksualinės pakraipos žmogų reikia išmokti ir išsiugdyti tokio pobūdžio mąstymą.
Tad, tik nepalanki aplinka ir sukuria mankurtus, kurie nemato galimybės kitokių
žmonių egzistencijai šalia savęs.

Keičiantis
laikams, keičiasi ir tolerancijos pobūdis bei pačių žmonių požiūris į ją.
Istorija labai gerai pavaizdavo pastovų žmonių nepakantumą kitokiems. Jau nuo
pat seniausiųjų laikų kitokio mąstymo ar išvaizdos žmonės buvo engiami,
išnaudojami ar tiesiog žudomi. Vėliau to paskatinimui netgi sukurta luomų ar
kastų sistema, kuri įteisino „išrinktųjų“ galią ir savivalę prieš
paprastuosius. Tada net toks terminas kaip „tolerancija“ neturėjo reikšmės. Asmenys
turėję valdžią nebuvo tuo suinteresuoti ir tai propagavo. Net ir naujausiųjų
laikų istorijoje tolerancija buvo pasinaudota finansiniams ar kariniams
tikslams. Hitlerio sukurta antisemitizmo sistema buvo iškultivuota visoje
vokiečių tautoje ir tuo pasinaudojus buvo pasigviešti žydų bendruomenės turtai,
o jau nuo senų laikų semitai juos valdė didžiausius. Tad tolerancija buvo
naudojama ir kaip įrankis valdyti tautą ar turtus, tiesiog įperšant visuomenei stereotipus
ir nepakantumą tam tikriem žmonėm.

Visuomenė
nėra sunkiai paveikiami, juk netolerancija sukeliama įtakojant jų pasąmonę ir
požiūrį. Zigmundas Froidas, žinomiausias visų laikų psichologas, analizavo
pasąmonę ir jos aspektus, įtakojančius įvairius kasdienius sprendimus. Jis
teigė, kad pasąmonėje suformuoti stereotipai ir nusistatymai nulemia požiūrį į
aplinką. Šie išankstiniai nusistatymai formuojami mokykloje, šeimoje, daug
įtakos turi žiniasklaida. Valdžia ar suinteresuoti asmenys turi galimybę
paveikti mokyklą ir žiniasklaidą, ypač nedemokratiškose santvarkose. Tokiu būdu
jie gali išsiugdyti sau palankiu požiūriu visuomenę ir tuo vėliau naudotis. Tad
atsakomybė dėl tolerancijos krenta ir valdžiai, kuri turi kontroliuoti jaunimo
psichologiją prižiūrėdami švietimo sistemą ir žiniasklaidos priemones.
Teisingai nukreipus šiuos įrankius, galima suformuoti tautą, žymiai pakantesnę
kitų atžvilgiu.

Šiomis
dienomis matomas tolerancijos pakylėjimas ir vystymas, bet problemų vis dar
esti, netgi valdžios struktūrose. Neseniai nuskambėjo įvykis Vilniaus
savivaldybėje, kai aukščiausieji valdininkai pasisakė prieš vaivorykštinę
homoseksualų eiseną sostinės gatvėmis. Savivaldybės homofobai susilaukė
didžiulės kritikos tiek iš žiniasklaidos, tiek iš visuomenės pusių. Bent jau ši
kritika džiugina, nes tokios nepakantumo išraiškos valstybės organuose negali
būti leidžiamos. Visuomenei einant stiprėjančios tolerancijos keliu, valstybės
sostinės galva negali plaukti prieš srovę šiam reiškiniui. Šia linkme žengia
visos demokratiškos visuomenės ir tai yra skatinama valstybės valdžios.
Rasizmas jau tapo sunkinančia aplinkybe padarius nusikaltimą. Tad tokios
priešpriešos negali likti nepastebėtos ir neįvertintos. Tikiu, kad ateities
visuomenėse tautos atstovas išreiškęs netolerantišką nuomonę, turės už tai
atsakyti savo postu.

Žmogaus
egoizmas niekad neleis pilnai užgožti netolerancijos. Toks jau tas individo
protas ir charakteris, manantis, kad jis yra šiek tiek geresnis už kitus ir
radęs kito skirtumus visad juos pabrėš. Bet šiais laikais su tuo yra kovojama.
Naujoji visuomenė auga kuriant kitokio pobūdžio stereotipus ir nuomones. Augant
žmonių išsilavinimui, auga ir supratimas. O kito supratimas ir yra vadinamas
tolerancija.

Rodyk draugams

Meškutė už pavadėlio

Įvyko rinkimai į prezidento postą Rusijoje. Arba kitaip - įvyko Medvėdevo rinkimai 2008.

Daug kas sako, kad pasikeitė caras. Aš nesutikčiau. Caras atsisėdo į kitą kėdę. Ir trumpam užleido ją savo parinktai Meškutei.

Daug kas sako, kad Rusija, su Meškute priešaky, taps švelnesnė ir  mielesnė. Aš nesutikčiau. Rusija tampa tik irzlinga didžiule meška, pažadinta po trumpo žiemos miego. Atsigavusi, bet pikta ir su užgautom ambicijom.

Daug kas sako, kad šaltasis karas prasideda. Aš nesutikčiau. Jis niekad ir nepasibaigė.

Ten dar daug kas sako, kad Rusijai reikia tvirtos rankos. Aš nesutikčiau. Kelios tvirtos rankos jau pridarė pakankamai daug blogo…

Taip pat daug kas sako, kad jiems reik žūt būt įdiegti demokratiją. Aš nesutikčiau. Jie tiesiog nemoka ja naudotis. Jų per daug, jie per kvaili ir per daug priklausomi nuo juodojo aukso kainos.

Beje, daug kas sako, kad velnias težino kaip čia viskas baigsis. Vat su jais, tai sutikčiau.

Rodyk draugams

Eeem. Tai normalu?

Pas juos visi džiaugiasi asocijuodami šį krentantį sniegą su galbūt artėjančia taika… Man kažkaip kyla abejonės ar labai palankiai žiūrėt į tai… Prisiminus mūsų paskutines Kalėdas be sniego. Argi viskas tvarkoje?..

Rodyk draugams